„Žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose“. Pokalbis su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite

Pokalbis apie rašymą ir šiuolaikinio meno lauką su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite jos knygos “Mirror Mirror” (anglų kalba, The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Vilnius, 2020) publikavimo proga. „Monika Kalinauskaitė rašo taip, tarsi tamsiame kambaryje ieškotų šviesos, tik ne akimis, o oda. Mes kartu su ja pradedame stvarstytis šilumos.” – rašo Studio for Propositional Cinema

Valentinas Klimašauskas (V.K.): Akivaizdžiai esi pirmo sakinio praktikantė. Ar turi tobulo pirmo sakinio formulę?

Monika Kalinauskaitė (M.K.): Reikia iškart kalti pareiškimą, o jau tada vartytis!

Juokauju tik pusiau. Vis dar populiaru gėdinti žmones dėl jų skaitymo įpročių: neperskaityti knygų – blogai, neįsigilinti – blogai, blogai skaityti ne tai, ką gerai skaityti. O tekstų labai daug ir kartais tikrai svarbiau išstudijuoti ingredientų sąrašą ar savo horoskopą, o ne kažkieno lyriką. Todėl pirmi sakiniai man labai svarbūs. Norėčiau, kad net trumpam užsukę skaitytojai išeitų su stipriais įspūdžiais. 

Kiekvieno pirmas sakinys labai asmeniškas, nemanau, kad įmanoma formulė. Bet žinau, kokio pirmo sakinio tikrai nebegaliu pakęsti, o vis dar sutinku – tai visokios „JIS sėdėjo ir mąstė“ variacijos. „JIS pakėlė akis į dangų“, „JIS buvo aukštas ir gražus kaip prezidentas“, „JIS buvo sutrikęs. Valandos slinko“ ir pan. Yra labai daug įdomių dalykų – JIS tikrai gali pasitraukti.  

V.K: O kaip tau „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, jis pabudo pavirtęs baisingu vabalu“?

M.K.: Tai taip JAM ir reikia. 

Nu OK, ne, ne visai taip. Bet manau, kad daug mūsų ir mūsų sakinių pagerėtų pavirtę vabalais. Gimęs žmogumi dabartinėje ekologijoje iš karto turi poziciją. Nori nenori, esi destruktyvioje, kariaujančioje pusėje, ir gali nebent bandyti suvaldyti savo daromą žalą. Tikriausiai – nelabai sėkmingai. Ir tas visą literatūrą ir istoriją persmelkęs JIS skamba kaip koncentruota tokios atsainios, neva pergalingos pozicijos išraiška. Man turi būti įdomu ir aš turiu norėti su JUO pažindintis, nesvarbu, kad JIS yra ir žmogžudys mentas, ir turtingas rasistas, ir laisvas prievartautojas, ir, mažų mažiausiai, ant ilgos pavergtų kūnų bei užtildytų balsų istorijos stovintis gyvas paminklas. Yra labai daug šansų, kad man nebus įdomu, ką JIS galvoja ar veikia, nes aš nesu nei jis, nei JIS, ir tokioms kaip aš ilgai buvo sakoma, kad jiems ir JIEMS neįdomu, ką mes veikiame ir ko norime. Man kartais patinka taip oldschool’iškai pasižiūrėti į dalykus – atsisakant ieškoti savo pozicijos niuansų vingiuose ir tiesiog varant iš namų bet ką, kas užknisa. 

Skaičiau, kad Kafka labai bijojo intymumo, turėjo fantazijų, bet negalėjo imtis jo paties kūne užkoduotų džiaugsmų. Dėl to jam daug ką atleidžiu. Įtariu, kad jisai labai nuoširdžiai JĮ vertė tuo baisingu vabalu. 

V.K.: Kai rašytojai kalba apie rašymą, kartais apie jį kalba kaip apie neva tai paraleliai gyvenimui vykstantį procesą. Kalbėdama apie rašymą, įvade bent du kartus panaudoji granatos motyvą, kuris veikia kaip nuoroda į biblinę pradžią ir kartu yra ginklo metafora. O štai ir šiuos du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius sakinius apjungiantis klausimas – ar naudoji rašymą tam, kad susprogdintumei situacijas, kurios vyksta gyvenime, šalia popieriaus lapo? 

M.K.: Daug negalvojus atsakyčiau, kad veikiau naudoju rašymą tam, kad susirinkčiau save iš tų susprogdintų situacijų; arba bent jau įvertinčiau, kaip po jų persimaišė organai ir galūnės. Dažniau įvyksta antrasis procesas. Rašymas man nėra terapija, jis visiškai manęs negydo. Tai labiau kaip mutavimas – kažkas išrovė plaukų kuokštą, jis niekada nebeataugs, bet ten pradės kaltis ragai arba samanos; svetima, bet įdomu. Arba prastai miegojai, ir dabar vietoj kaklo yra užpakalis. Įsivertini tai ir gyveni toliau.

Tame pačiame įvade prisipažįstu, kad kažkada norėjau, jog mano tekstai labiau „sprogtų“ visomis prasmėmis, o dabar džiaugiuosi, kad tai neįvyko. Per sprogimus apsibraižo veidai, sužeidžiamos niekuo dėtos katės, sudega kažkieno knygos. Aš nenoriu daryti tokios žalos. Aš negaliu pakeisti to, kad paveikus rašymas yra žiaurus aktas – jis įkalina skaitytoją emocijose, kurių jis gali geriau nejaustų, gal net taip stipriai, kad atima kokią valandą dėmesio. Vaikai lieka nevalgę, žinios nepatikrintos, o tu pats – kažkoks susijaudinęs skuduras. Nematau prasmės prie to prisidėti labiau, nei būtina. Ir instinktyviai baiminuosi rašytojų, siekiančių kažką purtyti, drebinti, mušti ir gąsdinti. Skaityti ir būti skaitomam yra labai jautrus santykis, kodėl turėtume į jį žengti kaip agresoriai? 

Jaučiu pareigą patikslinti, kad tai nėra vien apie turinį ar žodyną. Galima naudoti vulgarias kalbas, galima rašyti apie skaudžiausius, vaizduotei neįkandamus dalykus (taip daro, pvz., geros vaikų knygos – tik užaugę prisimename, kiek jose patyrėme siaubo). Bet visada jausis kėslai, visada kažkas išduos, ar autorius keikiasi kviesdamas tave prisijungti, ar todėl, kad pats geriau miega, kai tu kūkčioji. Dar, aišku, yra šimtai pozicijų šitame spektre. Kai gyveni sklandžiai, turbūt smagu, kad kažkas pasiūlo išvynioti tavo žarnas. Bet daugumai gyvenimas bent truputį sudėtingas – kažką skauda, kažkas paliko, nėra pinigų. Negalime sau leisti išsismaugti. 

V.K.: Šiandien man užminė mįslę: “Šlapias veidrodis. Kas tai?”. Kas tau yra veidrodis? 

M.K.: Veidrodis yra tiesos pažadas, taigi – pati didžiausia iliuzija. Veidrodis yra keista plokštuma, kuria mes kažkodėl pasitikime. Pasakose bijome, kad jis parodys kažką kitą, nei mes, ir gyvenimo pamatai sudrebės. Gyvenime sutinkame žmonių, kurie turi visiškai disfunkcinius santykius su savo veidrodžiais. Ne vieną kartą ir aš esu savo veidrodžio klaususi, ar yra dar kokių šansų, kad parodysi man kažką naujo? Ar visą gyvenimą taip ir liks – kažkokie rūbai, trys šukuosenos, kartais sutvarkyti, o kartais kreivi antakiai? Ir atsakymas vis tiek bus toks, kokį pati susikursiu, tai kas čia išvis per pokalbis? 

Pavadinimas „Mirror Mirror“ ir yra toks vaikiškas kreipinys. Iš pradžių knyga turėjo būti kitos, dar neišėjusios knygos, išankstinis veidrodis. Bet kai šita tapatybė sunyko, pavadinimas pradėjo man dar labiau patikti. Jis naivus ir gražiai skamba. Tikiuosi, kad sukels asociacijas su tuštybe ir princesėmis. O be to, veidrodis, pastatytas priešais veidrodį, tampa tuneliu. Panašiu tuneliu leidausi ir į šią knygą. Visiškai niekur, bet vis tiek gilyn.

 V.K.: „Šlapias veidrodis“ galėtų būti „ežeras“ įsivaizduojama latvių kalba. Ar savo tekstus įsivaizduoji kaip pokalbį? Jei taip, pokalbį su kuo?

M.K.: Taip ir maniau, kad bus kažkas apie vandenį. Labai gražu, nors ir truputį nesąmonė. Ne, mano tekstai nėra pokalbiai. Jie atsiranda ten, kur nebegali būti pokalbio – nes yra per gražu, per rimta, per liūdna. Pvz., „Armen“ ir „Feast“ – tekstai, atitinkamai, Andriaus Arutiunian ir Anastasijos Sosunovos projektams – yra apie genocidą ir benamystę. Tai temos atminčiai ir veiksmui, o ne pokalbiams. „All Dreams of Biennials“, skirtas mylimai draugei Viltei Bražiūnaitei, yra apie sapnus. Apie juos niekas iš tikrųjų nenori kalbėtis. „Visitor“, rašytas Lauros Kaminskaitės knygai „Ghost Bag“, yra apie neiškalbamą gėdą. Ji taip įsisenėjo, kad įgavo žmogišką, netgi visai subtilų, būvį. Apie visa tai gali vykti ir pokalbis, bet jis bus visai kitoks, negu būtų tekstas. 

Dažniausiai toks pokalbis ir būna, bet dar gerokai prieš viską – su formalumais, juokais, daiktų čiupinėjimais. It aš pradedu rašyti tik tada, kai pasakyt nebėra ką. 

V.K.: „Mirror Mirror“ yra ir asmeninė lietuviškos meno scenos istorija – skaitant tekstus man kaip skaitytojui vizualizuojasi iškylos į parodas, nuotykiai menininkų studijose, dialogai su šiuolaikinio meno lauko veikėjais. Kaip apibrėžtumei šių tekstų santykį su šiuolaikinio meno lauku – ar tau svarbi kritika, interpretacija, ar, tarkime, tau šiuolaikinis menas yra tavo natūrali aplinka, kurioje gimsta ir vystosi, sakykime, tavo draugystės?

M.K.: Šiuolaikinio meno laukas ir žmonės man suteikė galimybę rašyti taip, kaip aš labiausiai norėjau. Ne tik skambesio, bet ir gyvensenos prasme: nebandant įsitrinti į autoritetų ratelius, nesiplūkiant su tradicijomis (kaip čia dabar geriau – ar tęsti, ar laužyti?..), per daug neprisirišant prie kritiko pareigos. Taip atsirado įvairių būdų skaityti ir būti skaitomai, o su jais – ir įvairių būdų draugauti. 

Tai viena pusė. Man taip pat atrodo, kad šiuolaikiniame mene šiandien koncentruojasi labai daug perspektyvų, kurias kitaip tektų gaudyti po vieną skirtingose ir tolimose disciplinose – arba išvis būtų sunku sutikti gyvenime. O čia gali labai greitai pereiti per įvairiausius registrus: protestas, rezignacija, elegancija, queerness, mąslumas, balsas, valia, negalia; ir tai tik pradžia. Tai labai tiršta terpė, iš kurios galima daug semtis. Ir aš nesigėdydama semiuosi. Kažkuriuo metu, kai pradėjau apie tai pasakoti anekdotus, supratau, kad šiuolaikinis menas tikrai yra mano natūrali aplinka. 

V.K.: Daug perspektyvų galima aptikti ir tavo rašyme. Ta proga gal būtų įdomu pakalbėti apie rašymą šiuolaikinėmis viršnacionalinėmis sąlygomis? Globalizmo sąlygomis šiandien nėra sunku skaityti kitoje pasaulio pusėje ar kitos disciplinos tribūnose triukšmaujančius autorius. Koks yra tavo santykis su rašymo lauku, jei dar tas žodis tinka, kitais autoriais, autorėmis? 

M.K.: Mano skaitymas labai chaotiškas. Daug knygų susirandu knygynuose iš antrų rankų, bet ne dėl romantinių priežasčių. Jos ten būna pigios, o pasirinkimas ribotas, tad neištinka informacinė katastrofa. Todėl mano šiuolaikinio literatūros lauko suvokimas irgi labai nevientisas, nes tokie autoriai retai atsiduria tarp apleistų leidinių.

Bet keletą mėgstamiausių turiu. Ilgai negalvojus – Anne Carson, Anne Boyer, Eileen Myles, jų kietumas, jautrumas ir protas. Dar keli kitokie – intriguojančių istorijų pasakotojas Johnas Fowles’as ir neseniai iš vieno tokio antrų rankų knygyno išgelbėtas A. E. Coppardas, empatiškas keistų epizodų meistras. Na, ir Rilke, nors beveik gėda prisipažinti. 

Taip pat labai gėdijuosi, kad menkai pažįstu ne vakarų pasaulio, ne baltaodžius autorius ir tekstų tradicijas. Stengiuosi šitą spragą užtaisyti. Pastaruoju metu skaičiau Mahaswetos Devi trumpus apsakymus ir Layli Long Soldier poeziją. Autorės nesulyginamos, bet abiejų balsai labai turtingi. 

O šiaip aš dievinu gerą vaikų literatūrą, siaubo žanrą, kvailus anekdotus, patarimų skyrelius, entuziastų forumus internete. Labai daug įtakos man yra padarę žurnalai apie kompiuterinius žaidimus, kuriuos skaitydavau vaikystėje – ten chebra rašydavo taip nuoširdžiai, su tiek aistros, kiek mokyklinė programa nesugebėjo įkvėpti. 

V.K.: Tavo tekstai itin poetiški. Kas tau būtų tavoji Ars Poetica?

M.K.: Labai džiaugiuosi keliais susidūrimais su poetu CAConrad, kuriuos patyriau dirbdama ŠMC Skaitykloje. Kelis kartus dalyvavau CA kūrybinėse dirbtuvėse, kurios iš tikro neturėjo nieko bendra su šituo nuvargintu terminu. Tai buvo panašiau į galimybę praleisti savaitgalį veikiant tik tai, ką nori – keliant netvarką, žaidžiant su kristalais, darant pertraukas skaniam maistui, buriantis iš keistų kortų. Nors tai skamba banaliai, bet šie susidūrimai pakeitė labai daug. Iki susipažindama su CA aš galvodavau apie savo tekstus, jų priešistores ir argumentus. Buvau perkaitusi, baili ir truputį frustruota. Man buvo neįtikėtina pamatyti poetą, legitimizuojantį save ne pareiškimais ar pauzėmis, o išieškotomis nesąmonėmis ir blaiviu nuoširdumu. Jaučiausi, lyg nuo kūrybos būtų nukritusi ta nepakeliama svarba, kuri neleidžia jai būti jautriai ir reikalingai. Gavau patarimų, kurie neturėjo nieko bendra su tekstų forma, ir nustojau galvoti. Ir, mano pačios nuostabai, žodžių santykiai pasidarė organiškesni. 

O šiaip tai man labai patinka, kaip skamba kalba, kokias kvailystes su ja galima daryti. Tai didžiulė dovana: emocijų dirgiklis, supratimo kanalas, nuvertintas afrodiziakas. Patys mažiausi dalykai keičia labai daug. Man rodos, ta tėkmė, kurią galima pavadinti poetiška, atsiranda iš bandymo išlaikyti vientisumą pasaulyje, kuris tave verčia mutuoti ir kartais išdaužo gabalais. Ir nieko čia išskirtinio – visi vienokiais ar kitokiais būdais tai daro. Bet man geri poetai, geri rašytojai atrodo ypatingai rezignavę, pasidavę kalbai su visomis jos pretenzijomis ir ištvirkimais, suvokę savo bejėgystę prieš kiekvieną kablelį. Tada būna labai gražu: jie tyli, o žodžiai skamba. 

V.K.: Kol kalbėjomės, daug ko nutiko, daug ko ir vyksta. Kažkur prasidėjo, kažkur baigėsi karantinas. Po George Floyd nužudymo, beveik visame pasaulyje vyksta protestai. Kažkur šiuo metu aušta dar visai šviežia nauja diena. Šis klausimas apie sociopolitinius pokyčius ir rašymą. Ar tiki, kad kalba, tekstai turi galią perkurti pasaulį? Koks tavo santykis su lietuvių kalba ir jos revoliuciniu potencialu (šypsosi)? 

M.K.: Man atrodo, kad lietuvių kalbą dabar valdo per daug norminančių institucijų ir mechanizmų, kad ji galėtų aprėpti platų pokytį. Tų institucijų skola piliečiams yra milžiniška. Jos mus palieka su visokiais vielabraukiais, o ne tuo, apie ką galime verkti, pistis ar skųstis. Gerai, kad daug ką galime pasidaryti savarankiškai. Bet ta kalba, kuri nuteka į mokyklas ir komunikacijos kanalus, vis tiek lemiama ne mums ir mums rūpintiesiems palankių mechanizmų. Aš ir pati skystablauzdė, bet galėtume mes pikčiau, dar įžūliau suvokti kalbą kaip savo išteklių ir teisę, reikalauti jai daugiau savivaldos taip pat, kaip su Molotovo kokteiliais gali būti reikalaujama mažesnių nuomos kainų. 

Aš labai džiaugiuosi dėl to, kokiais žodžiais su manimi buvo kalbama vaikystėje – užaugau tikėdama, kad įmanoma gyventi begėdišką gyvenimą. Negalvoti, kad tavo norai per dideli ar ambicijos per mažos, kad jausmams yra ribos, kad bausmė – būtina. Nesinervinti, gerai maitintis, garsiai verkti per filmus, eiti parėkti gatvėje ar miške. Tada žodžiai patys veržiasi prie tavęs, bando nusakyti, kaip tai yra. Kaip yra, kai, pvz., po ilgos nakties pabundi sunkia galva ir krūtine ir gali nurimti tik vonioje dainuodama liaudies dainas. Arba kai saulė apšviečia kažką, ką tu labai mėgsti, ir gali tris dienas nevalgyti paskendusi vien tame dėmesyje. Kaip yra, kai kažkas užmušamas, pagimdomas, atimamas. Be žodžių mes vieni šitose nesąmonėse. Man rodos, galime netgi paveldėti juos iš savo prarastųjų, tik ne visada tokius, kokius pažinojome prieš tai. Dėl to gedėdami galime būti ir bebaimiai, ir bekalbiai vienu metu. Tuo tarpu žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose.